Užaugusi su golfu

2019-05-13



Politikos ar verslo elito vyrai, karjerą baigę garsūs sportininkai, kurie daužo kamuoliuką, važinėja po laukus mašinėlėmis ir tuo pačiu tvarko reikalus. Tokį įvaizdį apie golfo žaidėjus galima susidaryti iš įvairių filmų.

Vilniaus licėjaus moksleivė Gilė Bitė Starkutė neigia stereotipus apie šį sportą – mergina aistringai pasinėrusi į žaidimą ir teigia, kad padeda psichologiškai bei fiziškai sutvirtėti bei atvėrė naujų ateities galimybių.

Užaugusi kartu su pirmaisiais golfo aikštynais, kurie atsirado prieš 19 metų, G. B. Starkutė dabar – daugkartinė Lietuvos čempionė, kuri ruošiasi studijuoti ir žaisti JAV, Arizonos universitete.

Apie golfo ypatumus ir save G. B. Starkutė papasakojo TV laidai „Lietuvos mokyklų žaidynės“.



- Ar tikrai vis dar yra stereotipai, kad golfas yra pagyvenusių žmonių ir aristokratų sporto šaka?- Šie stereotipai klesti. Ypač jaunimas vis dar galvoja kad tai nėra sportas, tik atvažiuoja visi su mašinėlėmis pasivažinėti ir sau laisvai pamušinėti kamuoliukus. Bet iš tikrųjų tai lieka būtent stereotipais. Tai nėra tiesa apie golfą.

- Kada pati susižavėjai golfu?
- Tikriausiai prieš maždaug 11-12 metų. Pirmą kartą atvežė į laukus tėtis. Užsikabinau kai buvau 6-7 metų. Taip ir tęsiu vis dar žaisti.

- Golfas buvo pirmas sportas, kurį išbandei?
- Golfas buvo pats pirmas, beveik tuo pačiu metu su badmintonu. Jį žaidžiau keletą metų, nemažai, panašiai kaip ir golfą, bet po to rinkausi, kuriame sporte noriu tobulėti ir siekti daugiau rezultatų.

- Kodėl pasirinkai golfą? Kuo tave taip sužavėjo būtent golfas?
- Sunku atsakyti. Žinau, kad kai buvau maža mane sužavėjo golfas. Bet dabar matau labai įvairių dalykų. Žinoma, gamta ir buvimas laukuose man labai labai patinka. Galbūt esu, kaip sakoma, gamtos žmogus. Man patinka tas kintamumas - nors žaidžiame tuos pačiuose penkiuose laukuose - ir žinoma, Europoje, kai išvažiuojame, bet čia viskas labai labai keičiasi. Ateini žaisti ir niekada nežinai kas bus - ar saulė švies, ar lietus lis, ar bus labai stiprus vėjas, su kuriuo reikės per kiekvieną smūgį kovoti. Viskas taip keičiasi, kad kiekvieną kartą vis kažkas naujo.

- Kaip aplinkiniai reaguoja į tai, kad užsiiminėji golfu?
-
Daug kas nustebdavo, net nepriimdavo golfo kaip rimto sporto. Galvodavo, kad tai hobis. Bet kai pamatė kiek laiko skiriu, kiek treniruojuosi, suprato, kad rimtas dalykas. Esu pasikvietusi draugų iš mokyklos pabandyti. Tada jie pamatė, kaip iš tikrųjų yra. Nes televizoriuje, filmuose nepamatai tikro vaizdo.

- Kur ir kiek įprastai treniruojiesi?
- Pati dažniausiai treniruojuosi Europos centro golfo klube. Kai žiemą čia negali būti treniruojamės viduje. Vasarą, pavasarį galėčiau treniruotis visą savaitę kiekvieną dieną. Kartais išeina 8 val., kartais 4 val. per dieną. Bet vasarą labai daug keliauju, Lietuvoje mažai laiko praleidžiu. Sugrįžtu, kai reikia atstatinėti techniką.

- Kaip vyksta tos treniruotės? Ką veikiate sporto salėje?
- Sporto salėje stipriname raumenis, kurių reikia labiausiai – dažniau tai būna nugara ir kojos. Tai svarbu, kad nepatirtume traumų. Žinoma, reikia labai daug ištvermės. Mes tas 5 valandas golfo laukuose ar į kalną, ar nuo kalno einame su lazdomis. Lazdos ne itin lengvos. Reikia ištvermės, fizinio pasiruošimo. Golfo smūgis gan sudėtingas iš tos pusės, kad susideda daug detalių: sukamoji, sprogstamoji jėgos. Tai nėra tiesiog paprastas pasisukiojimas su lazda, kaip kažkam galėtų atrodyti. Reikia stiprinti tiek rankas, tiek kojas, tiek nugarą.

- Kaip pradėti žaisti golfą? Ar tikrai paprasta pataikyti į kamuoliuką ir numušti toli?
- Iš tikrųjų, kai žmogus pirmą kartą paima lazdą į rankas, jis nepataiko į kamuoliuką. Tokių žmonių - 98 procentai. Bet viskas prasideda nuo to, kad turi išsilaikyti „žalios“ kortelės kursus. Tai tiek teorijos, tiek techninių dalykų pamokos. Treneris išmoko kaip mušti normalius smūgius, kaip ridenti, kaip mušti iš smėlio. Žinoma, yra ir visos taisyklės, kurių yra labai labai daug. Jos yra sudėtingos, daugybė variacijų kur, ką reikia daryti.

Viskas prasideda nuo išmokimo. Po to - jau kaip žmogus pasirenka. Jis gali tęsti kaip savo hobį, atvažiuoti pasitreniruoti į laukus, kartais turnyruose sudalyvauti. Kiti tęsia kaip rimtesnį sportą ir įdeda daugiau darbo, daugiau laiko.

- Kokios pagrindinės golfo taisyklės?
- Kiekvienoje situacijoje yra taisyklių. Pvz. kai žaidi lauke, ir kamuoliukas nukritęs ant žolės, negali jo liesti ranka, nes jei paliesi – gausi baudos. Kai į vandenį įmušį irgi gauni baudas. Negali bristi į ežerą ir ieškoti kamuoliuko.

- Kiek truko treniruotės, kol numušei 100, 150, 200 metrų?
- Prisimenu, kad buvo užduotis vaikų mokykloje numušti 70 metrų. Atrodė pati sudėtingiausia užduotis pasaulyje. Neįsivaizduodavau kaip daryti, kad tiek skrietų kamuoliukas. Užtruko kokius metus, kol mušdavau virš 100 metrų. Dabar atrodo natūralus dalykas. Laiko reikėjo, nes buvau maža ir ne itin stipri tą lazdą pakelti ir numušti, bet kažkaip ištobulėjau.



- Kaip pavyksta nenuleisti rankų, nepasiduoti sunkiu metu?
- Padėdavo aplinka ir vidinė valia. Žinai, kad gali geriau. Stengiesi vis kažką atlikti geriau ir nusprendi kad čia vienas turnyras iš 20. Negali nusivilti. Atsistoji, stengiesi ir dirbti toliau, kad pavyktų.

- Yra koks patarimas ar pamokymas, kuris įstrigo?
- Vienas dalykas visada galvoje skamba, kai mušu į duobutę: kad reikia praridenti, nes jei neatrideni – neturiu jokių šansų pataikyti. Tai tampa kaip ir metafora golfui – jei neįdedi daugiau į jį, nėra galimybių pasiekti daugiau.

- Kažkur esu matęs, kad golfo laukuose būna ir krokodilų...
- Būna taip. Esu žaidusi Floridoje, ten eini lauku, šalia yra ežeras, kuriame lygiagrečiai plaukia krokodilas. Jautiesi ne itin jaukiai. Bet Lietuvoje yra nemažų žuvų, kurios gal kartais primena krokodilus.

- Su lazdomis pati nešiojiesi krokodilą. Iš kur jį parsivežei?
- Jis atkeliavo iš Vokietijos. Šitas krokodilas turi juokingą istoriją: jis yra visai senas, iš spalvos matosi koks nublukęs, saulės toks nualintas. Kažkada tėtis pažadėjo, kad jei laimėsiu vaikų turnyrą Lietuvoje, jis man padovanos krokodilą. Aš turnyro nelaimėjau, laimėjau antrą vietą. Vis tiek man jį padovanojo. Tai toks malonus priminimas. Krokodilui gal penkeri, šešeri metai. Jis labai labai senas.

- Gal čia toks priminimas, kad dabar turi laimėti pirmą vietą?
- Galbūt tai visam laikui toks priminimas, kad reikia likti ne antrai, o pirmai. Kad visą laiką reikia geriau.

- Kaip tau pavyksta suderinti mokslus ir sportą?
- Kiek sudėtingiau pasidarė šiais metais. Pabaiginėju mokyklą, egzaminai visiškai arti. Bet kažkaip pavyksta suderinti. Žiemos metu labai daug treniruojuosi. Kartais būna 10 treniruočių per savaitę. Kartais būna kokios 5. Prie golfo prisijungia ir fizinis pasiruošimas. Nes reikia vaikščioti į sporto salę, užsiauginti raumenis. Su mokslais išeina per pusę - pusę laiko mokslams, pusę golfui.

- Gauni dešimtukus?
- Esu ne nacionalinėje, o tarptautinio bakalaureato programoje, tad pas mus septynbalė sistema. Tų septynetų, šešetų yra. Nesu dvejetukininkė :)

- Kuo skiriasi tavo mokslai nuo įprastų?
- Mano mokslai yra sudėtingesni pagal tai, kiek mes darbų gauname. Nacionalinėje programoje nerašo kursinių darbų, ar vadinamųjų pusmečio darbų. Mes kiekvienam iš šešių dalykų parašome po mini kursinį darbą, kelių tūkstančių žodžių. Labai prisideda krūvis, tiek mokykloje, tiek už mokyklos ribų. Dar turime savanoriavimo programą, kur turime ne valandų, o veiklų skaičių.

- Kur savanoriauji neskaitant golfo?
- Mėgstu savanoriauti Kino pavasaryje, kituose filmų festivaliuose. Turime linksmų veiklų, taip pat einame į Maisto banką. Per jų akcijas einame pavedžioti šuniukų. Iš sporto - man patinka visi sportai. Vis noriu kažką naujo pabandyti, vis kažką naujo pabandau. Visko pilna gyvenime.

- Tavo sporte ar svarbus yra šeimos palaikymas?
- Čia tikriausiai vienas svarbiausių faktorių, kodėl esu vis dar čia. Dėl to kad šeima buvo labai labai palaikanti. Tiek tėtis, tiek mama. Su tėčiu ir žaidžiame kartu. Tai irgi labai svarbus dalykas. Bet visose varžybose, tiek kai nusivildavau savimi, kai būdavo labai blogai, tiek džiaugsmingais, kai kažką laimėdavai. šeima, palaikymas, visi žmonės kurie džiaugiasi kartu su tavimi, yra labai labai svarbūs.

- Su tėčiu dažnai pažaidžiate?
- Taip, visada kai treniruojamės, dažniausiai dviese. Visada norite pasižiūrėti kas geriau žaidžia. Padarome tokį formatą, kad būtų įdomiau. Kartais tėtis laimi, kartais aš. Pasivaržome.



- Kiek Lietuvoje turime golfo aikštynų? Kiek žmonių užsiiminėja golfu?
- Manau, kad nuolat žaidžiančių, aktyvių sporte skaičius artėja link tūkstančio. Turime tris laukus aplink Vilnių, vieną Druskininkuose, vieną Klaipėdoje. Tad iš viso penki. Man to pilnai užtenka. Kai norisi žaisti visada gali rasti galimybių. Man aplink Vilnių tikrai užtenka. Visi skirtingi, gali pasirinkti, kur nori treniruotis, pagal savybes – „greitesnio“ lauko, ar kur daugiau vandens. Taip gali važinėti.

- Kaip atrodė golfas kai pradėjai ir kaip dabar atrodo?
- Tikriausiai buvo labai mažai žmonių kurie žaidė, ir nebuvo tiek vietų, kur galima žaisti. Dabar viskas išsivystė, yra didelė bendruomenė, kurioje amžiaus variacijų labai daug – nuo vaikų iki senyvo amžiaus žmonių. Turime nemažai laukų, kur galime treniruotis. Visos galimybės tobulėja.

- Ar daug konkurencijos golfe?
- Pradėjau žaisti suaugusiųjų lygoje nuo 12 metų, tai turbūt parodo, kad tarp jaunimo ne itin buvo daug konkurencijos. Dabar daugėja vaikų, ypač berniukų, kurie auga stiprūs žaidėjai. Bet vaikų nėra daug. Žmonės atrodo, kad bijo pabandyti. Ypač trūksta mergaičių.

- Dėl ko verta jaunimui užsiimti golfu?
- Pirmiausia reikėtų pamatyti, koks grožis yra laukuose. Kaip vaikams būtų gerai praleisti daugiau laiko lauke, saulėje. Tai yra puiki veikla tiek fiziniam, tiek psichologiniam pasiruošimui. Tai gali likti ne tik hobiu, bet ir ateitimi. Aš dėl golfo galėsiu išvažiuoti į JAV, įstoti į universitetą. Tai man sukūrė labai gerą ateitį, kurios galbūt nesitikėjau kad turėsiu.

- Kada sugalvojai, kad golfas bus sporto šaka, su kuria sieksi aukštumų?
- Viskas prasidėjo nuo rezultatų siekimo, kai laimėjau pirmąjį turnyrą. Aišku pirmoji taurė, buvo už tai, kad buvau jauniausia dalyvė. Skamba juokingai, bet tuo metu buvo svarbu. Bet kai pradėjau nugalėti suaugusius, pradėjo rezultatai eiti aukštyn, tada supratau kad galima siekti daugiau, išvažiuoti į Europą, varžytis su kaimynais ir kitais. Kai nesustoja tobulėjimas – supranti, kad gali siekti kažko daugiau.

- Kaip sekasi varžytis su kaimynais?
- Kartais laimi vieni, kartais kiti. Bet Latvijos čempionate antrus metus iš eilės laimi lietuviai. Aš nugalėjau moterų grupėje.

- Golfe yra daug faktorių. Ar reikia išmanyti matematiką, fiziką?
- Skaičių, žinoma, yra, nes atstumai skiriasi. Bet manau, kad tai labiau pajautimas ir išmokimas prisitaikyti. Vėjo juk nematuoji metrais per sekundę - tu tiesiog pajauti, kiek maždaug metrų nuims, kiek pridės. Tai labiau patirties dalykas. Bet, žinoma, reikia suvokti, į kurią pusę kamuoliukas suksis, į kurią labiau skris. Be fizikos pagrindų tai nėra lengvai suprantama.

- Golfe svarbiau talentas ar darbas?
- Čia yra labai daug darbo, to nepaineigsi. Kad ir kiek talento turėsi, jei netobulinsi, nedirbsi, neskirsi tam laiko, tai nieko nebus. Golfe talentas tikriausiai padeda, nes yra natūralieji žaidėjai, ir jie žino, kaip žaisti. Bet darbas irgi svarbus, nes nieks negimsta su tobula technika. Reikia trenerių, treniruotis labai daug valandų, treniruotis metus, kad pasiektum užtikrintumo lygį.

- Esi prie tų, kurie jaučia, ar skaičiuoja?
- Aš galbūt būčiau prie tų, kurie labiau jaučia. Kai kurie žmonės matuoja, kiek čia pasviręs tas blynas, kaip čia kas bus. Bet aš tiesiog atsitupiu, pasižiūriu, kiek turėtų kamuoliukas riedėti, ir darau iš jausmo.

- Kokie tavo didžiausi laimėjimai?
- Turkijoje praėjusį rudenį laimėjau trečią vietą. Žinau, kad galėjau geriau, nes paskutinę dieną iškritau iš antros vietos. Kitos svarbios varžybos buvo Vokietijoje. Likau ketvirta, bet tai buvo pirmos varžybos po didelių pokyčių mano technikoje dirbant su treneriu. Pamačiau, kad yra žaidimo gerėjimas. Pagal kategoriją, reitingą buvau 90 iš ~100 žaidėjų, bet užėmiau ketvirtą vietą. Buvo labai džiaugsmingas momentas.

- Golfe oficialiai esi mėgėja. Ką reikia padaryti, kad tapti profesionale?
- Tai sudėtingas procesas. Dar neplanuoju to daryti, nes man aukšta lyga ir universitetas, ten lygis labai aukštas, ten galima tobulėti. Po universiteto yra tokių planų. Ten yra atrankos varžybas, jei sužaidi pakankamai gerai – tampi profesionalu.

- Noras tapti profesionale – ir dėl galimybės patekti į olimpines žaidynes?
- Tikrai taip. Tikriausiai daugelio sportininkų svajonė yra patekti į olimpines žaidynes. Mano irgi. Vienintelis kelias yra tapti profesionale. Būti visai aukštai pasaulio profesionalų reitinge. Tada gali išvažiuoti atstovauti Lietuvai. Tai būtų tiesiog visiška svajonė. Kita svajonė, nežinau kiek reali – pabandyti žaisti su profesionalais, garsiais žaidėjais.