Krepšininkę sportas supa nuo mažens

2019-05-21



Savo kelią pasirinkusi perspektyvi krepšininkė Gabija Meškonytė gerų patarimų sulaukia sporto žinovų šeimoje, o iš sporto įgija savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi.

G. Meškonytė – jau trečios šeimos kartos atstovė tarptautinėse krepšinio varžybose. Šioje sporto šakoje kaidase pasižymėjo senelis Vaclovas Grikštas ir motina G. Grikštaitė. Apie žaidimą gerai išmano ir jį mėgstantis tėvas komentatorius Tautvydas Meškonis. Tačiau dukros rinktis krepšinį tėvai neragino, greičiau priešingai – siūlė kitas sporto šakas - bet oranžinio kamuolio trauka buvo didesnė.

21-erių Gabija ketvirtus metus iš eilės atstovauja „Kibirkšties“ komandai, kurioje prieš daugelį metų žaidė ir motina. Merginos užsidegimas krepšiniui duoda rezultatų - šį sezoną ji šalies čempionate buvo antra pagal rezultatyvumą, o su „Kibirkštimi“ iškovojo bronzą Lietuvos ir Baltijos moterų lygose. Nuo 2016-ųjų Gabija žaidžia Lietuvos moterų rinktinėje, pernai išrinkta geriausia jaunąja U-20 (iki 20 metų) krepšininke.

Už sporto ribų mergina svarstė eiti tėvų keliu ir baigusi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją rinktis žurnalistiką, bet galų gale pasuko į kitą sritį. Vilniaus Gedimino technikos universitete sportininkė dabar studijuoja finansų inžineriją.

Apie sporto pasirinkimą ir naudą mokslus, pirmąjį atlyginimą ir treniruotes G. Meškonytė papasakojo TV laidoje „Lietuvos mokyklų žaidynės“.

- Atrodo, kad jautiesi nedrąsiai, kodėl?
- Pradžioje visada nedrąsu.

- Taip pat būna nedrąsu ir prieš rungtynes, ar tik prieš kamerą?
- Rungtynių būna daugiau, kai daug žaidusi – todėl ir drąsiau nei prieš kamerą.

- Ar krepšinis buvo sporto šaka numeris vienas?
- Žaisti norėjau nuo mažens, bet iš pradžių bandžiau kitas sporto šakas – plaukimą, gimnastiką. Dar galvojau eiti žaisti futbolą, bet nuėjau prie krepšinio. Visi šeimoje žaidė jį, taip ir pasirinkau.

- Kuo tau įdomus ir žavingas krepšinis?
- Kai buvau maža - buvau aktyvus vaikas, tai buvo gera vieta pajudėti. Daug davė ir draugių. Dabar kaip ir darbas, bet kartu ir malonumas.

- Tai labiau darbas ar hobis?
- Kaip kada, būna ir taip, ir taip. Treniruotės išeina kaip darbas, o rungtynės teikia didesnį malonumą.

- Ar buvo metas, kai norėjai mesti krepšinį?
- Po poros metų treniruočių, kai buvau paauglė, norėjau kažką kito veikti. Būna, kad pagalvoji, bet nesigailiu, kad pradėjau žaisti.

- Namuose turbūt apie krepšinį pasišnekate nemažai?
- Iš tikrųjų daug to sporto namuose. Mama netgi sako, kad kartais per daug. Net norisi atsiriboti, kažkiek kita tema pašnekėti. Su tėčiu turbūt daugiau pasišnekame. Tėtis domisi labai daug sporto šakų. Taip išeina kad dažnai ir apie krepšinį ir kitas sporto šakas pašnekame.

- Tėvai komentuoja sportą, o ar šneka apie tavo rungtynes, kuriose žaidei, kaip tau pavyko rungtynėse, ar gauni patarimų?
- Patarimų - taip. Mama gal pradžioje iš karto nesako, palaukia, kol pati paklausiu. Nenori kritikuoti iš karto. Tėtis dažnai juokų forma pasako ką ne taip dariau, kas jam atrodė kitaip.

- Tavo senelis - taip pat krepšininkas?
- Taip, galbūt krepšinis ir labiau patraukė dėl senelio. Kai mama dar komentuodavo rungtynes, aš dažnai namuose žiūrėdavau su seneliu. Jis žiūrėdavo visas Lietuvos komandas. Turėjau tokį krepšiuką namuose. Būdavo - senelis žiūri krepšinį, aš mėtau į krepšiuką. Senelis labiausiai ir privedė prie to krepšinio.

- Kaip pavyko derinti mokslus ir sportą?
- Gal tai buvo sunkiausia, kai buvau 11, 12 klasėje, buvo egzaminai. Būdavo, kad nueinu ryte į pamokas, tada vakare į treniruotę. Dabar universitete sunkiausia, kai būna sesijos. Tada daugiau visokių darbų. Kai tiesiog paskaitos - nėra labai sunku suderinti. Įpratau, išmokau tą laiką labiau suderinti. Viską spėju.

- Svarbiausia planuoti - ar vis dėlto – netingėti?
- Geriausia - ir netingėti, ir planuoti. Tada geriausiai viskas sekasi. Bet, visko būna, kad paskutinę minutę viską atsidedu. Kai paskutinę minutę darbus darau - tada jau sunkiau.

- Ar sportininkui reikalingas išsilavinimas?
- Išsilavinimas svarbus. Jei tau ir gerai sekasi, vis tiek krepšinį kažkuriuo momentubaigsi. Apskritai kuo labiau išsilavinęs žmogus – tuo geriau. Jei sugebi suderinti – geriau ir kažką mokytis.

- Tavo tėvai – sporto žurnalistai. Kodėl pasirinkai studijuoti finansų inžineriją, o ne žurnalistiką ar kūno kultūrą?
- Kūno kultūros niekuomet nenorėjau - kad būtų ir mokslai, ir krepšinis. Norėjau kažkiek atitolti nuo sporto. Vienu metu, 12 klasėje, norėjau studijuoti žurnalistiką. Bet tėvai atkalbėjo, sako - užtenka dviejų žurnalistų šeimoje. Tada norėjau su verslu, kažką į tą pusę. Krikšto mama labiau pastumėjo į tą finansų sritį. Kas finansų inžinerija? Tai daug matematikos, apskaitos.

- Kada supratai, kad sieksi profesionalios krepšininkės karjeros?
- Galbūt kai atėjau į „Kibirkštį“ prieš trejus metus. Ten vis tiek buvo vyresnių žaidėjų. Tada pajutau kad galima ne tik savo malonumui žaisti, bet ir užsidirbti, kad tai gali būti kaip ir darbas.



Ar apsidžiaugė tavo tėvai, kai gavai pirmąjį atlyginimą?
- Galbūt labiausiai aš apsidžiaugiau. Nors alga buvo nedidelė, bet atrodė, kad tiek visko galėsiu nusipirkti, kad jau būsiu tokia nepriklausoma nuo tėvų, kad jau viską galėsiu pati. Tas atlyginimas... Supranti, kad gauni kažkokius pinigus, tad norisi žaisti dar geriau, kad galėtum geriau užsidirbti.

- Galvojai apie batelius, rankinukus, ar vis dėlto buvo kitas pasirinkimas?
- Kai buvau jaunesnė, 15-16 metų, iš pirmo atlyginimo pirkau šunį. Tada pirkau planšetinį kompiuterį. Tuo metu to norėjau. Po to, kai buvau didesnė, norėjosi ir drabužių daugiau, ir batelių, kaip panelei. Stengiesi suderinti - kad ir kažkiek pasitaupyti, bet ir išleisti.

- Gali prisiminti pirmą treniruotę, kai atėjai ir sutikai garsias krepšininkes?
- „Kibirkštyje“ buvo daugiau jaunesnių, tai buvo drąsiau. Pirmoje sezono pusėje kiek bijojome, kad kažką ne taip padarysime. Nors daugiau baimės buvo pirmą kartą patekus į moterų rinktinę. Ten visos jau geros žaidėjos, jaučiausi kaip vaikas. Bet tos vyresnės žaidėjos palaiko, kad ir ne taip darai, duoda patarimų.

- Kaip jautiesi dabar, būdama viena vyresnių „Kibirkšties“ krepšininkų?
- Keistas jausmas, nes pati jauna, bet „Kibirkštyje“ žaidžiu ketverius metus. Man 21-eri, bet esu viena iš vyresnių. Stengiuosi patarti, bet dar pati nesu turinti tiek daug patirties.

- Kiek svarbus geras, draugiškas kolektyvas?
- Kai pradedi lankyti, gerai sutarti su komanda – galbūt net vienas svarbiausių dalykų. Kai pradėjau savo treniruotes Vilniaus krepšinio mokykloje buvo labai smagu, kad gerai sutarėme su visa komanda. Jei kartais nelabai nori eiti į treniruotes, tai eini vien todėl, kad susitikti su draugėmis. Kai geras kolektyvas – visada smagiau, ką nors galime veikti ir po treniruočių. Žymiai geriau nei ateiti pasportuoti ir nebebendrauti.

- Ar daug turi draugių, su kuriomis žaidei ir iki šiol likote artimos?
- Bent trys draugės tikrai geros, kurios pradėjo su manimi, nors ir nebežaidžia krepšinio. Daugelis mano draugių arba kažkada žaidė, ar dabar žaidžia.

- Kiek svarbus artimųjų palaikymas siekant tikslų?
- Visiems smagu jausti palaikymą. Aš vienu metu galvojau, kad jie gali neiti varžybas, bet po to supranti, kad kuo daugiau žmonių palaiko, tuo pačiai lengviau. Ypač kai nesiseka, smagu kai gerą žodį pasako, neleidžia nuleisti rankų.

- Kokias charakterio savybes gali išugdyti sportas?
- Didelį užsispyrimą, nes kad nemestum to, ko pradėjai, reikia daug užsispyrimo. Nuo mažens kai esi aikštelėje, įgauni daugiau pasitikėjimo savimi, savarankiškumo priimti pačiai sprendimus. Daugelis iš mano pažįstamų, kurie lanko sportą nuo mažens, yra labiau savarankiški žmonės. Žinoma, išsiugdai disciplinos, nes jei žaidi - reikia laikytis kažkokio režimo. Manau, kad tikrai sportas gali duoti daug gerų dalykų.

- Ką tau davė sportas?
- Daug kur pakeliavau. Kai buvau krepšinio mokykloje, važiavome į Prancūziją, su rinktine taip pat. Davė daug draugų ir kelionių, kur nebūčiau nuvažiavęs, jei ne krepšinis. Turėjau gerą laisvalaikio praleidimo būdą, kuris tapo ir darbu.

- Užtenka talento, ar reikalingas ir juodas darbas?
- Visur reikia darbo, be jo nepavyks nieko pasiekti. Jei žmogus turi talento – bus lengviau. Gerai kai yra talentas, bet reikia daug darbo norint pasiekti tikslų.

- Esi labiau juodadarbė ar talentinga?
- Galbūt per vidurį. Kai atėjau į krepšinio mokyklą, 3 klasėje, buvau apie 9-10 metų, mano komandos draugės jau buvo sportavusios apie pora metų, bet pavyko gana greiti įsilieti. Po treniruočių dar eidavau žaisti į kiemą su berniukais. Turbūt talento turėjau, bet be darbo ir nebūčiau dabar čia.

- Kokia tavo nuomonė dėl sportininkų socialiniuose tinkluose?
- Dabar daug kas turi daug sekėjų, juos labiau žino. Nematau tame nieko blogo. Jei tik pasitreniruoji ir visą kitą laiką sėdi socialiniuose tinkluose – tai nieko gero. Jei sugebi suderinti sportą ir socialinius tinklus – tai nieko blogo.

- Kai žaidei už savo mokyklą, pelnei 63 taškus iš 63, kuriuos pelnė tavo visa komanda. Čia pačios rezultatyviausios, įsimintiniausios rungtynės? Ar turėjai dar įsimintinesnių rungynių?
- Rezultatyviausios - taip, bet kai žaidžiau už savo gimnaziją, mūsų buvo trys, kurios žaidusios krepšinį. Kitos tik žinojo taisykles, bet nelabai yra žaidusios. Įsimintiniausios buvo pernai, kai su Lietuvos U-20 rinktine užėmėme 3 vietą Europos B diviziono čempionate. Labiau įsiminė žaisti už rinktinę, visgi už Lietuvą žaisti didžiausia garbė.

- Ką tau reiškia atstovauti gimtajai šaliai? Ginti trispalvę?
- Tai yra garbė. Nuo pat mažens, kai pradedi lankyti kiekvienos krepšininkės, krepšininko yra didžiausias tikslas atstovauti savo šaliai. Tai tikrai labai didelė garbė. Visada smagu ir džiaugiuosi kai pakviečia į rinktinę.

- Kokias turi svajones?
- Labai toli į priekį negalvoju. Norisi kiekvieną dieną patobulėti ir kasmet žengti laipteliu aukščiau.